Vienoje grupelėje diskutavome klausimu - kaip patiriame Dievo gerumą
per kūriniją? Ir galvodamas kaip atsakyti į šį klausimą atradau keletą
dalykų.
Pirmiausia norėjosi atsakyti į klausimą kas yra Dievo gerumas?
Kaip mes jį suprantam? Iki tol, kol susimasčiau apie tai, paklaustas į
šį klausimą būčiau atsakės, kad Dievo gerumas yra jo palaiminimas. Tai,
kad jaučiuosi puikiai, kad turiu tai kas daro mus laimingais. Tačiau jei
tik taip suprantu šį gerumą reiškia, kad daugeliui žmonių kurie kenčia
nuo ligų, nuo savo paties silpnybių, nuo nelaimių, nuo gyvenimo smugių
Dievas yra negailestingas ir blogas. Ar laikyčiau Dieva geru, jei Jis
atimtų iš manęs tai ką dabar turiu? Turbūt ne užpultų panašios abejonės
kaip ir Jobą.
Šis mano paties sau atsakymas pasako koks yra
silpnas asmeninis tikėjimas Dievu, kuris yra reikalingas, tam kad
pamatyti ir suprasti Dievo gerumą. Prisimenant šventuosius, kurie,
arenose, nuogi, tam, kad lengviau sudraskytų gležną žmogaus kūną, buvo
draskomi liūtų, nepabūgo net mirties akivaizdoj ir
neatsižadėjo Dievo ir tikėjo Jo gerumu iki paskutinio atodusio. Lyginant
su tais įvykiais gyvenime, kada susvyravo mano paties tikėjimas imi
suprasti, kad per mažai pažįsti Dievą tam, kad pamatytum
ir įtikėtum, jog jis yra geras. Tikėjimas Dievu yra tarsi akiniai kurie
padeda kančioje matyti tai, ko negali matyti netikinčiojo akis -
prasmę. Negaliu atsakykti, kokią prasmę kiekvienas gali rasti
asmeninėje situacijoje, tačiau neabejoju, jog ji yra, tereikia jos
ieškoti.
Dievas geras pats iš savo esmės, nes Jis visagalis ir
tobulas visą ką jis daro yra gera, ir tuo reiktų netik patikėti bet ir
žinoti. Kiekvienas galime paliudyti savo gyvenimais, kaip vieni ar kiti
įvykiai staiga atrodę beviltiškais ar apgailėtinais tampa neįtikėtinu
dalyku, kuri dažnas galėtų pavadinti atsitiktinumu, tačiau tikintis
žmogus tai priima kaip Dievo gerumo ir meilės ženklą. Suprantant tai
galima daryti hipoteze, kad Dievo gerumą dažnai išvystame po
destruktyvaus veiksmo. Tai tarsi atspindys to, kas vyksta gamtoje -
vulkanai, žemės drebėjimai to rezultatas naujos salos, žemynai.
Atspindžių yra šventajame rašte - Nojaus arka. Dievas užtvindo žemę tam,
kad iš naujo viską sukurti. Mūsų gyvenimuose tai pat dažnai kas nors
būna sugriauta - svajonės, prisirišimai, norai, santykiai, tikėjimas. Ir
visa tai tam, kad būtų pastatyta nauja. Tikiu, kad kiekvienas
skaitantysis gali atrasti pavyzdžių savo gyvenime ir tai paliudyti kad
Dievo gerumas yra neatskiriamas nuo kūrybos.
Dievas yra tas kuris
geras, ir visi jo veiksmai yra geri, tikėjimo dėka mes galime suprasti,
kodėl mums Dievas siunčia tam tikrus išbandymus, kurie atrodo „nieko
gero“. Dievas savo gerumu nuolat kuria, ir vienas iš Jo kūrybos bruožų
yra prieš tai viską nugriauti, nugludinti suardyti. Tad raginčiau
nebijoti ardimo ir griovimo laiko o jį išgyventi, kaip dalį kūrybinio
proceso.