Dievas nenustoja pildyti svajones. Šeštadienį aš ir sužadėtinė, keliavom kartu su petrašiūnu jaunimu į Rygą, ir ten dalyvavome baltijos jaunimui skirtame krikščioniškame festivalyje Baltic youth festival. Šis renginys buvo su protestantiška dvasia, bet kadangi sandoriečiai tam yra atviri, iš bendruomės atsineštas atvirumas padėjo ir mums labiau atverti širdis visam tam, kas ten vyko.
Festivalio amerikietišką atmosferą kūrė profesionalūs filmuotojai iš JAV ir neįtikėtiną charizmą ir superinę oratorystės dovaną turintis lyderis Franklinas Grahamas. Renginys turėjo tikrai aukštą kokybę.
Šlovinimą vedė tokie atlikėjai kaip The parachute band iš Naujosios Zelandijos, Newsboys (Jav), Michel W. Smith. Buvo galima išgirsti originalias, dar neišverstas į Lietuvių ar Skovakų kalbą giesmes:).
Pradžioje jaukiai buvome įsikūrę Rygos arenos sektoriuje, antrame aukšte. Bet su Ieva pagalvojom, kad tos vietos mus varžo, tad nusprendėm pakilti iš savo vietų ir prisidėti prie apačioje esančių ir rankas keliančių žmonių. Kai pasakėm šlovinimui "Taip" Ieva pirma kartą iškėlė rankas į Viešpatį. Ji patyrė išsilaisvinimą. Ir po visko kalbėjom, kad mane irgi pakeitė ir išlaisvino laikas, praleistas Slovakijoje. Abu nuoširdžiai džiaugėmės, jog esam Sandoros bendruomenėje, ir mūms nėra svetima tai, kas vyko tame renginyje. Keliones metu, grupę prižiūrėjęs Vytenis, labai keistai apibūdino charizmatus, jautėm, kad mes irgi esame dalis to apie ką jis kalba.
Grįžtant prie renginio, Grahamas kalbėjo mokymą, kuris buvo skirtas tiems, kas dar nepažino Jėzaus. Jis ugningai kvietė atsikelti iš savo vietų arenoje ir ateiti prie scenos ir pasakyti "Jėzau aš noriu, kad Tu ateitum į mano širdį". Žmonės rinkosi prie iškeltų iškabų, ant kurių buvo nurodytos kalbos. Mes Lietuviai artėjome prie savosios iškabos. Priartėję, kalbėjome drauge maldą. Dabar gerai nepamenu viso teksto, bet tai buvo prašymas ateiti Viešpačiui. Vėliau, su visais atejusiais prie scenos, susitiko sielovadininkai, kurie asmeniškai bendravo, klausė iš kurio miesto, esam, ar dalyvaujam bažnyčios veikloje. Jie užsirašė mūsų kontaktus, net parapijos kuriai priklausom pavadinimus. Paklausiau, ką jie darys su tuo, vienas iš sielovadininkų atsakė, kad tai reikalinga nukreipti užsidegusias širdis. Vėliau apie tuos žmones kurie atėjo prie scenos ir paliko kontaktus turi pranešti parapijos kunigams, dvasininkams, kurie turėtų pakviesti į bažnyčios bendruomenę veikti. Sielovadininkai sveikino išdrysusius priimti Kristų ir dalino po dvi knygutes, vienoje evangelijų ištraukos, kitoje pratybos, užduotis skirtos tirti Šv. raštą. Lietuviams tarnavo sielovadininkai iš tikėjimo žodžio, bent jau taip kai kurie save pristatė.
Reginys paliko, gerą įspudį ir liudijimą, jog bažnyčia yra gyva. Ji nestovi vienoje vietoje, ji po truputi keičiasi savo tradicija, tačiau tiesa yra viena kuri nesikeičia, ir ta tiesa vardu Jėzus Kristus Amen.
Festivalio amerikietišką atmosferą kūrė profesionalūs filmuotojai iš JAV ir neįtikėtiną charizmą ir superinę oratorystės dovaną turintis lyderis Franklinas Grahamas. Renginys turėjo tikrai aukštą kokybę.
Šlovinimą vedė tokie atlikėjai kaip The parachute band iš Naujosios Zelandijos, Newsboys (Jav), Michel W. Smith. Buvo galima išgirsti originalias, dar neišverstas į Lietuvių ar Skovakų kalbą giesmes:).
Pradžioje jaukiai buvome įsikūrę Rygos arenos sektoriuje, antrame aukšte. Bet su Ieva pagalvojom, kad tos vietos mus varžo, tad nusprendėm pakilti iš savo vietų ir prisidėti prie apačioje esančių ir rankas keliančių žmonių. Kai pasakėm šlovinimui "Taip" Ieva pirma kartą iškėlė rankas į Viešpatį. Ji patyrė išsilaisvinimą. Ir po visko kalbėjom, kad mane irgi pakeitė ir išlaisvino laikas, praleistas Slovakijoje. Abu nuoširdžiai džiaugėmės, jog esam Sandoros bendruomenėje, ir mūms nėra svetima tai, kas vyko tame renginyje. Keliones metu, grupę prižiūrėjęs Vytenis, labai keistai apibūdino charizmatus, jautėm, kad mes irgi esame dalis to apie ką jis kalba.
Grįžtant prie renginio, Grahamas kalbėjo mokymą, kuris buvo skirtas tiems, kas dar nepažino Jėzaus. Jis ugningai kvietė atsikelti iš savo vietų arenoje ir ateiti prie scenos ir pasakyti "Jėzau aš noriu, kad Tu ateitum į mano širdį". Žmonės rinkosi prie iškeltų iškabų, ant kurių buvo nurodytos kalbos. Mes Lietuviai artėjome prie savosios iškabos. Priartėję, kalbėjome drauge maldą. Dabar gerai nepamenu viso teksto, bet tai buvo prašymas ateiti Viešpačiui. Vėliau, su visais atejusiais prie scenos, susitiko sielovadininkai, kurie asmeniškai bendravo, klausė iš kurio miesto, esam, ar dalyvaujam bažnyčios veikloje. Jie užsirašė mūsų kontaktus, net parapijos kuriai priklausom pavadinimus. Paklausiau, ką jie darys su tuo, vienas iš sielovadininkų atsakė, kad tai reikalinga nukreipti užsidegusias širdis. Vėliau apie tuos žmones kurie atėjo prie scenos ir paliko kontaktus turi pranešti parapijos kunigams, dvasininkams, kurie turėtų pakviesti į bažnyčios bendruomenę veikti. Sielovadininkai sveikino išdrysusius priimti Kristų ir dalino po dvi knygutes, vienoje evangelijų ištraukos, kitoje pratybos, užduotis skirtos tirti Šv. raštą. Lietuviams tarnavo sielovadininkai iš tikėjimo žodžio, bent jau taip kai kurie save pristatė.
Reginys paliko, gerą įspudį ir liudijimą, jog bažnyčia yra gyva. Ji nestovi vienoje vietoje, ji po truputi keičiasi savo tradicija, tačiau tiesa yra viena kuri nesikeičia, ir ta tiesa vardu Jėzus Kristus Amen.
